Norvegijoje vasarą galima puikiai pailsėti ir pažvejoti – net paties garsiojo Nanseno dvasia. Ši šalis yra ideali vieta mėgstantiems poilsiauti gamtoje. Miškai, kalnai, upės, ežerai, jūra jau daugybę amžių išsaugojo pirmykštį pavidalą. Gamta čia yra itin saugoma ir tausojama. Brakonierių nėra, šiukšlių irgi beveik nepamatysite.
Taigi nieko nuostabaus, jog beveik visos praeito amžiaus pradžios atsiminimuose aprašytos vietos išliko tokios pat. Viena iš tokių yra upė Mistra, kurioje 1916 metais žvejojo Fritjofas Nansenas. Mistra teka Hedmark regione. Čia tyvuliuoja 2000 ežerų ir upių, veisiasi 22 rūšių žuvys: upėtakiai, sykai, lydekos, šalvys, ešeriai ir kiršliai. Žvejoti Mistroje leidžiama nuo liepos iki rugpjūčio.
Derėtų nepamiršti, kad kiekvienos upės ir vandens telkinio „laiko rėmai“ yra skirtingi. Pavyzdžiui, gaudyti žuvį Sturo ežere galima iki rugsėjo mėnesio.
Greičiausiai pasibaigia upėtakių žvejybos laikotarpis (dažniausiai tai būna rugsėjo 15), bet kitų žuvų žvejyba tęsiasi toliau. Įvairiuose šalies regionuose skiriasi sugautų žuvų kiekio ir dydžio normos. Tam tikrose Hemsilos upės dalyse (Hemsedal regione) žvejoti galima tik su dirbtiniu masalu, naudojant ne daugiau nei tris kabliukus ir parsinešti namo leidžiama tik vieną žuvį, kurios dydis nuo 33 iki 38 centimetrų. Likusį laimikį reikia paleisti atgal į gimtuosius vandenis. Draudžiama imtis su savimi didesnę nei 38 centimetrų ilgio žuvį.
Taigi, prieš važiuodami prie upės, nepamirškite išsiaiškinti, kokios taisyklės ten galioja. Norintys pažvejoti, turi nusipirkti licenciją; ši procedūra Norvegijoje labai paprasta: licenciją galite įsigyti degalinėse, parduotuvėje, prekiaujančioje žūklės reikmenimis ir prie vandens telkinių įsikūrusiuose kempinguose. Dauguma žvejybos Hedmarke licencijų yra nebrangios: standartinio vienos dienos leidimo kaina yra 8 eurai, o už visą sezoną teks mokėti 30 eurų. Galima įsigyti atskiras licencijas žvejybai darbo ir išeiginėmis dienomis.
Šio krašto ežeruose ir upėse buvo sužvejotos išties vertos paminėti ir išskirtinės žuvys. Norvegai jas laiko savo nacionaliniais rekordais. Mjosos ežere 1981 metais sugautas upėtakis svėrė 15,3 kg, o 2003 metų laimikiu tapo 17,3 kg svorio lydeka.
Šalies ežeruose ir upėse gausu ne tik upėtakių. Rytinėje Norvegijos dalyje pilna lydekų, o vakaruose – gerai kimba unguriai. Gausiausiomis 2009 metų lašišinėmis upėmis buvo pripažintos Finmark tekanti Tana ir Triondelago Gaula.
Nansenų vasarnamyje
Šiandien galite patirti ne menkesnį malonumą žvejodami raudonuosius upėtakius Sorkje ežere ir gretimuose ežerėliuose bei tvenkiniuose. XX amžiaus pradžioje čia buvo Nansenų šeimos vasarnamis – pats Fritjofas šią vietą vadino „savo karalyste“.
Aistringas žvejys buvo ne tik šeimos galva. Jo žmona Ieva ne prasčiau nei vyras valdė blizgę su 20–30 kabliukų. Nansenai, kaip ir visi norvegai, pirkdavo žvejybos licenciją. Nanseno dukra prisimena, jog ežere „knibždėte knibždėjo“ žuvų. Pasak jos, „žuvys neišnykdavo nepaisant to, kad sugaudavom labai daug, todėl ir mitome mes dažniausiai raudonaisiais upėtakiais“.
Nansenų šeima išvykdavo į kalnus liepos pradžioje ir sugrįždavo tik rugsėjo gale – spalio pradžioje. Tokią pat galimybę mūsų dienomis turi kiekvienas užkietėjęs žvejys.
Sorkje ežero plotis yra 1,5 km, o ilgis – net 3 kilometrai. Ežeras gilus beveik visose vietose, todėl upėtakiai plaukioja viršutiniame vandens sluoksnyje ir minta smulkiais vėžiagyviais. Manoma, kad dėl šios priežasties upėtakių mėsa įgauna raudoną spalvą.
Žvejoti galima ir nuo kranto, ir valtyje. Nuo 2011 metų ant Fekjan ežero (jis yra Sorkje vandenų sistemos dalis) kranto guli raudona valtis. Ja gali naudotis visi žvejai, turintys galiojančią žvejybos licenciją. Žvejoti su šia valtimi leidžiama tik Fekjan ežere, be to, draudžiama žuvį gaudyti tinklais. Pasinaudojus raudonąja valtimi ją tereikia išvilkti į krantą, apversti ir pakišti po ja irklus.
